header image

Gaidžio koplyčia

Apie

Salantų regioninis parkas

Tai išskirtinę vertę turintis Minijos, Salanto, Erlos upių ir naujųjų slėnių kraštovaizdžio parkas. Salantų regioninio parko kraštovaizdis – paskutinio ledyno, dengusio šiaurės vakarų Lietuvą, palikimas. Ledyno tirpsmo vandens suformuotas žemės paviršius išraižytas upių vagomis, slėniais. Įspūdingos Erlos, Salanto, Minijos upių slėnių panoramos. Kilpomis vingiuojanti Minija su savo šlaitais ir gausiai išraižytomis raguvomis pasižymi didele biologine įvairove.

Dar vienas išskirtinis Salantų regioninio parko bruožas – tundros kraštovaizdį primenantys riedulynai-kadagynai. Šaukliuose auga didžiausias Lietuvoje kadagynas, Salantuose galima pasigėrėti storiausiu ir seniausiu gyvybingu kaštonu, parke gausu pavienių riedulių, Šilalės kaime – penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo – „Šilalės kūlis“.

Kraštovaizdžio unikalumą kuria ir turtinga krašto istorija, kurią liudija piliakalnių gausa. Kartenos ir Imbarės piliakalniai mena čia buvusias senąsias kuršių pilis, ant Alkos kalno bene ilgiausiai Žemaitijoje ruseno šventoji ugnis. Neatsiejama regioninio parko kraštovaizdžio dalis – kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai. Čia – unikalios akmenų ekspozicijos. Viena žymiausių – gydytojo V. Into kolekcija, kuri papildyta ir eksponuojama Respublikiniame V. Into akmenų muziejuje Mosėdyje.

Salantų regioninis parkas apdovanotas ir išskirtinės architektūros reiškiniais: akį traukia ornamentuotais kryžiais išpuošta Kalnalio šv. Lauryno bažnyčia ir varpinė, neogotikinė Salantų miesto bažnyčia, vienintelė Žemaitijoje bebokštė neobarokinė bazilikinė Kartenos bažnyčia.

Salantų regioninio parko išskirtinumą lėmė ir jame gyvenusios bei kūrusios asmenybės. Viena jų – didysis XIX a. vidurio lietuvių tautos švietėjas ir kultūros puoselėtojas Motiejus Valančius, gimęs 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnų kaime.

Paskutinė atnaujinimo data: 2020-09-23